Mūsų dienomis atostogas pajūryje sau gali leisti dauguma lietuvių. Tarpukariu situacija buvo kiek kitokia – atostogos Palangoje ar kurioje kitoje pajūrio vietovėje buvo visų pirma pasiturinčiųjų privilegija.
Toli gražu, ne kiekvienas (ypač nuo jūros toliau esančių Lietuvos vietovių) gyventojas galėjo leisti sau taškytis Baltijos pursluose. Tiesa, į trumpalaikes ekskursijas pajūrin kasmet vykdavo vis daugiau žmonių (ypač moksleivių, karių, įvairių visuomeninių organizacijų narių), tačiau tikri kurorto malonumai, mėnesį ar net ilgiau trunkantis poilsis buvo prabanga. Pažvelkime, ką apie kurortinį sezoną Palangoje rašė Lietuvos spauda praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio viduryje.
„Saulė šutina kaip uždarame puode, būriai vasarotojų kiauras dienas nardosi jūros bangose. Oras ir vanduo nuostabiai atšilę“, – 1935 m. birželio 25 d. rašė „Rytas“. Laikraščio korespondentas pateikė gyvą tų metų vasaros pradžios gyvenimo Palangoje paveikslą: „Ypač daug žmonių suplūsta į pajūrį šventadieniais. Ištisos ekskursijos. Su buterbrodais, su dainomis. Daugiausia iš tolimesnių žemaičių vietų ir iš Klaipėdos krašto. Pilvotų biurgerių „šprachė“ pinasi su žemaitiška šnekta ir žydišku žargonu, nors reikia konstatuoti faktą, kad daugelis žydų jau tarp savęs kalbasi lietuviškai. Kaip ir kasmet, tuo tarpu vasarotojų publiką daugiausia sudaro mamytės su vaikučiais, su tarnaitėmis, vietiniai žmonės, na, ir žydai, kurie pirmieji užplūdo savuosius pensionus. Šeimos paprastai apsigyvena atskiruose butukuose iš atskirų kambarių su virtuve. Mažųjų piliečių pensionai paprastai nemėgsta, o ypač nemėgsta vasarotojai. Be to, šeimai gyventi atskirame bute yra daug pigiau. Vidutiniškai butukai iš 2 kambarių ir virtuvės netoli jūros kainuoja 200-250 litų. Atsivežus savo tarnaitę, galima gyventi kaip namie, Kaune ar kur kitur. Šituo laiku, kaip palangiškiai sako, į Palangą suvažiuoja visas Kaunas, Palanga pasidaro antruoju Kaunu“.
Antano Smetonos išleistuvės į kurortą
Poilsiautojų antplūdžiui kurortas ruošdavosi iš anksto. Štai 1935 m. ruošiantis vasaros sezonui, buvo visiškai rekonstruota skautų judėjimo įkūrėjo Baden-Powellio vardu pavadinta gatvė, įrengta automobilių stovėjimo aikštelė šalia kopų, nupirktos dvi automobilinės cisternos gatvėms laistyti ir gaisrams gesinti, baigtas įrengti hipodromas (jame tais pačiais čia vyko žirgų lenktynės), atsirado naujų želdinių, išplėstas elektros apšvietimo tinklas. Besiilsinčių paplūdimyje žmonių dėmesį ypač patraukė naujovės – ant jūros tilto įrengtas prekybos kioskas ir sutvarkytas prezidento Antano Smetonos poilsio namelis. Beje, šalies vadovas ir jo šeimos nariai atostogauti į Palangą (nuo Kauno iki Kretingos – traukiniu, o vėliau – automobiliu) vykdavo gana pompastiškai. 1935 m. žurnalas „Policija“ rašė: „Liepos mėn. 9 d. Jo Ekscelencija Valstybės Prezidentas A. Smetona su šeima specialiu traukiniu išvyko Palangon vasaroti. J.E. Valstybės Prezidentą išlydėti Kauno stoty susirinko ministerių kabinetas su ministeriu pirmininku p. Tūbeliu, diplomatinis korpusas, karo vadovybė ir daug aukštos visuomenės atstovų. Kretingoje ir Palangoje Valstybės Prezidentas vietos administracijos, visuomenės ir vasarotojų buvo iškilmingai sutiktas“.
Vietiniai „išsikelia į tvartus“
Laikraščio „Rytas“ korespondentas 1935 m. atkreipė dėmesį į tai, kad į kurortą sugužėjus poilsiautojams vietos gyventojai dažnai užleidžia savo būstus atostogautojams, o patys apsigyvena įvairiuose užkaboriuose. „Pliažuose ima įvairuoti margi chalatai, kostiumai, šilkinės pižamos. Tuo tarpu tarp marguojančių chalatų ir kostiumų pajūrį pastebi ir daug vietinės publikos: išverstažandžių vaikučių, raumeningų darbininkų ir šiaip daug išvargusiais veidais praščiokėlių. Kai priplūsta vasarotojų, jie nebeturi laiko šildytis saulėje ir voliotis pajūrio smėlyne. Tada – kas po laukus, kas tarnauti į vilas ar atvažiavusiems vasarotojams išsiskirsto, ištirpsta „kampelninkų“ jūroje. Kiekvienas ką ir kiek gali išnuomoja, parduoda vasarotojams. Patys išsikelia gyvento į daržines ir tvartus.“
Kambarius palangiškių sodybose nuomodavosi mažesnes ir vidutines pajamas turintys poilsiautojai, o turtingųjų laukė viešbučiai, pajūrio vilos. Garsiausia poilsio vieta Palangoje neabejotinai buvo grafams Tiškevičiams priklausęs „Kurhauzas“, Įvairiose kurorto vietose veikė dešimtys vilų, kurių pavadinimai daugiausia buvo lietuviški: „Lietuvaitė“, „Ramybė“, „Gintaras“, „Gražina“, „Birutė“, „Giedrė“, „Uogelė“, „Jūros akis“, „Auksė“, „Giraitė“, „Aidas“, „Pušynas“, „Nendrė“. Tik kelių vilų pavadinimai skambėjo neįprastai lietuvio ausiai. Tai Vytauto gatvėje buvusios, grafams Tiškevičiams priklausiusios vilos „Ursus“, „Basia“, „Danusia“ ir „Zbyšek„.
Kurortiniai romanai
Atostogos Palangoje, kaip ir bet kuriame kitame pajūrio kurorte, visais laikais teikė plačią ir spalvingą malonumų paletę: vieniems užteko tik šiltų bangų, pajūrio smėlio, vėsių parko alėjų, kitiems reikėjo ūžti restoranuose ar megzti aistringus, bet trumpus kurortinius romanus. Laikraščio „Sekmadienis“ korespondentas 1935 m. liepą pastebėjo: „Palangos pašto vitrinoj tarp grįžusių laiškų, kurie, deja, nesurado adresatų, yra maždaug šitokio turinio atvirutė: „Tadeli, kas bus? Pragėriau visus aš litus.“ Toliau vasarotojas kreipiasi į draugą: „Būtų gerai, kad prisiųstum kokį šimtą. Sėdžiu pajūry be cento kišenės“. Vargšas vasarotojas (o jų jau ne vienas)! Palangoj gyventi be pinigo, tai tas pats ką miegoti ant sugrūstų stiklų. Visa Palanga boikotuoja. Ir moterys nustoja šypsotis. O pinigingiems vyrams jos Palangoj nepaprastai maloniai šypsosi. Net širdis nuo šypsenų alpsta, ant kaktos gysla sustirsta. Malonios, brangios Palangos ponios! Kaip tik dabar jos pradeda rodyti savo „dvasinę galybę“, įsuptą į margaspalvius chalatus, į pikantiškas, jų supratimu, pižamas. Jos iššaukiančiai praeina pro šalį, jos krykštaudamos taškosi bangose arba svajingai šoka restoranuose. – Gyventi, gyventi, – maldauja jų akys. Jų judesiai viliojančiai tingūs, paklusnūs ir atsidavę. Jos trokšta tik linksmybės ir pramogų kaip dieną, taip ir naktį. Jos nori užmiršti save, kasdieniškus rūpesčius ir pasinerti į kurorto sūkurį. O todėl ir niūniuoja vyrai „Pragėriau aš visus litus„, – vaizdžiai rašė „Sekmadienio“ korespondentas. Tačiau dėl tuščių vyrų kišenių apkaltinęs moteris, jis visiškai pamiršo, kad nuotykių bei linksmybių ieškojo abiejų lyčių poilsiautojai. Ko vertas vien skelbimas žurnale leidinyje „Palangos pliažas“ 1932 m. : „Palangoje vasaros sezonui skubiai reikalinga jauna inteligentiška panelė, ne senesnė kaip 20 metų. Prašoma siųsti trumpą biografiją ir foto. Viską laikysime paslaptyje“
Nesnaudė ir damos. Skaitome kitą skelbimą: „Ieškau draugo kartu sezoną praleisti Palangoj. Į vyrus žiūriu, kaip į jausmų turiniui suteikiančius širdies formą. Amžius ne amžinybė. Praleista vasara daugiau gali duoti, nei 9 nevasaros mėnesiai. Janina K.“
Drabužių ir kūnų kritika
Moterys Palangoje turėjo puikią progą pasipuošti madingais ir akį traukiančiais drabužiais, tačiau rizikuodavo tapti akylų stebėtojų, apkalbinėtojų ar netgi kandžių laikraščių žurnalisčių, tokių kaip pseudonimu Zuzė pasirašinėjusi laikraščio „Sekmadienis“ puslapio moterims apžvalgininkė, objektu. Viename 1935 m. liepos mėnesio numeryje, straipsnyje „Gyvieji šaržai Palangos pliaže“, ji tiesiog sutaršė į gabalus į jos akiratį pakliuvusias kai kurias esą neskoningai apsirengusias poilsiautojas ir apskritai negailėjo priekaištų į pajūrį sugužėjusioms damoms.
„Pakanka tik pažvelgti į Palangos pajūrį, užmesti akį ant tos margos Palangoj, puikiausiam Lietuvos kurorte, vasarojančių moterų minios, kad pasigailėtum triūso, kurį moterys skyrė. Tiesa, tualetų gausumas nepaprastas. Į Palangą jų prigabenta daugiau nei reikia. Jie taip pat pakankamai brangūs. Tik… tie tualetai paruošti be menkiausio skonio, be suderinimų. Ir juos dėvinčios moterys parodo, kaip nereikia puoštis. Nepalyginamai būtų geriau, jei tos moterys turėtų nedaug, bet skoningų kurortinių tualetų. Skonio, išimtinai tik skonio trūksta. Palangoj vasarojančioms ponioms! Visoms, tiek senoms, tiek jaunoms. Juk negalima pagaliau solidžiai poniai puoštis, lyg septyniolikinei, o šiai rengtis lyg anūkus užauginusiai bobutei. O taip yra Palangos kurorte! Mūsų moterys tiki, kad gražiam pasirodymui būtinas yra blizgėjimas ir rėkiančios spalvos. Ir Palangoj moteris tas išviršinis blizgėjimas (žinoma neskoningas) tiek apakinęs, kad jos nemato savo šešėlio. Tiesa, retkarčiais lyg meteoras blyksteli ir skoningiau apsirengusi moteris, bet ji dingsta bendroj susikarikatūrinusioj minioj: „Pajūrio restorane muzika. Ponios apsivilkusios margom pižamom, šoka. Tuo pat laiku pro plačiai atvertas duris įlenda didelių mėlynų brylių ir baltos galvutės skrybėlė. Taip, tik skrybėlė, nes kas yra po skrybėle, nė pats Dievas neatspėtų. Ta skrybėlė atsisėda prie staliuko, ir tada atrodo, kad staiga atsirado skėtis, kokius stato nuo saulės miesto kavinėj. Ponia, kuri po ta skrybėle be abejonės yra, visai nesupranta, kad ta plačiabrylė skrybėlė tinka vien pajūrio smėlynui, ir tai saulėtom dienom. Restorane ją reikia arba nuimti, arba bent brylius atlenkti.“ Čia pat – kitas pavyzdys: „Kita gana apvalių linijų ponia virš tamsiai mėlynlos blizgančios pižamos, lyg norėdama pabrėžti jos puošnumą, užsimeta ant pižamos (!) sidabrinę lapę ir žygiuoja pajūriu ten ir atgal. Ji nepastebi šypsenų, kurios ją lydi. Ji išdidi ir rimta…“
„Tačiau palikus, nuošaly tualetus, užmerkus akis neskoningumui, Palangos vasarotojų skausmui tenka pažymėti, kad pliaže moterys demonstruoja ne savo elegantiškus, grakščius kūnus, bet jų defektus. Sportiškai išsivysčiusios moters, gražių, atitinkančių laiką linijų nė su žiburiu nerasi. O tai tikriausia todėl, kad vasaros sezonas trunka mėnesį, du, o visa likusį laiką moterys visai užmiršta savo kūną, jo priežiūrą, mankštą, gimnastiką. Išvada iš viso to gana aiški: moterys turi pakankamai pinigų tualetams, bet neturi skonio. Be to, jos į pajūrį suvežė ne grakščius, bet pilnus defektų kūnus,“ – drastiškai apibendrino savo pastebėjimus apžvalgininkė Zuzi.
Pabaigoje – viena mintis iš 1932 m. leidinio „Palangos pliažas“: „Į kurortą galima patekti trimis keliais: geležinkeliu, autobusu ir svajonėmis.“ Sutikite – ši pastaba aktuali ir mūsų dienomis.
